" Nerašau aš Tau,žinai tai, ir žinai kodėl. Norėčiau išrėkti, išrėkti viską...arba išpiešti, taip, geriau išpiešti, gyvenimą.
O gyvenu kaip manų košėj.. Tai verdu tai sustingstu. O skonis tikriausiai nekoks, mano. Nenoriu valgyt, bet kasrytą vistiek paspringstu..savimi. Kaip slyvos kauliuku, skaudžiai.
O upė teka, srovė neša, jauti ?
Jūra jūra, esi man atsakymai. Ir nejaučiu šalčio tada. Labiau skęstu, o dar net ne pavasaris. Arba arba.
Sako, tai, ką ištari balsu, turi galios būti. O aš net šnibždėt neturiu jėgų.
O upė teka...visada
Aš esu ji, o jos man kartais per daug, todėl piešiu po truputį. Rūpinkis savimi. Aš taip pat, ačiū.
"Prakeikiu tave, nes nesi nei šalta, nei karšta. O, kad būtum šalta ar karšta. Bet esi drungna, todėl išspjausiu Tave iš savo burnos."
Žinai, nenoriu būt kaip miltai ir vanduo, be druskos. Tai ne duona.
O upe teka..jauti ?
Tikiu tuo, ką sakau, ir esu tuo ką sakau". Man nereikia, žmonių būti su savim. Man reikia Tavęs. Ir savęs.Aš visada Tave atpažįstu iš akių. O mano akys dangus. Tik tu neužsimerk, prašau...net tada kai šviesu.
Ir upė teka..vėl
Kaip gatvinis balandis bėgu paskui kiekvieną Tavo trupinį.. Tikėdamas, kad tai pradžia bandelės. O gal..
O gal nenubaidys? O gal net nepaspirs? Neee, pieno tikrai nepasiūlys. Gi tu pieno nemėgsti.
Ir tada būna cigaretė. O gi atsakymai skelbimų lentoj neiškabinami..
Ir tada būna cigaretė vėl..
(ne)myliu. "
(Ispanija, Alicantė)
No comments:
Post a Comment